2010-04-06 15:48
Sveikata
Audrius Šimaitis. Didžiausias priešas – mūsų protas ir nuovargis
XXI amžius mums padovanojo vos prieš keliasdešimt metų sunkiai įsivaizduotus technikos pasiekimus. Be jų šiandien sunkiai įsivaizduojamas ne tik pasaulio gyvenimas, bet ir mūsų kasdienė veikla. Tarkime, ar įsivaizduojate savo dieną be interneto ir be elektroninio pašto dėžutės?
Šiandien visas pasaulis taip įsijautęs į technologijų sūkurį, kad dažnai užmirštama, jog visas šias technologijas sukūrė ne kas kitas, o žmogaus protas. Šio proto veikimo mechanizmo suvokimas, jo veikimo ypatumai įvairiomis gyvenimo sąlygomis yra ne mažiau svarbus dalykas nei pati technologija. Todėl jau dabar pasigirsta daug balsų, kad mokslas apie tai, kaip veikia mūsų protas, kaip mes elgiamės įvairiose situacijose, turėtų būti įtrauktas į aukštojo mokslo programas.
Tai ypač svarbu tiems, kurie dirba su sudėtingomis technologijomis arba tiems, kurie dirba itin daug intelekto pastangų reikalaujantį darbą, tarkime, gydytojai arba mokytojai. Tokius mokslus taip pat būtų galima pavadinti proto higiena. Kodėl ji yra svarbi ir kokios gali būti pasekmės gerai jos neįvaldžius?
Pasitelkime paprastą pavyzdį ir paklauskime. Kodėl vairuotojams draudžiama vartoti alkoholį ir kodėl ilgųjų reisų vairuotojams rekomenduojamos poilsio pertraukėlės po kelių valandų vairavimo? Atsakymas paprastas, ir jį žinome visi. Net ir išgėrus nedaug alkoholio, labai krenta mūsų sugebėjimas valdyti situaciją, matyti visus niuansus, greitai reaguoti. Panašų efektą turi ir nuovargis.
Panašiais principais taip pat turi vadovautis žmonės, dirbantys itin atsakingus darbus arba su sudėtingomis technologijomis, kai nuo jų sprendimų gali priklausyti kelių ar net daugelio žmonių gyvenimai. Tarkime, pilotai, gydytojai ar mokytojai.
Jei mokytojas bus nuolat pavargęs ir nesilaikantis paprasto darbo ir poilsio režimo – ar jis (ji) sugebės gerai, laiku suvaldyti klasę, užgniaužti prasiveržiantį pyktį bei asmenines emocijas? Arba pavargęs gydytojas – ar jis sugebės įžvelgti visus niuansus, bendraudamas su pacientu, kai to labai reikės? Kai žmogus pavargęs, jis paprasčiausiai taiko trafaretinį mąstymą, paremtą ankstesne patirtimi, įspūdžiais, jis ignoruoja mažas smulkmenas, kurios kartais gali tapti esminiais dalykais, padedančiais nustatyti tikslią diagnozę.
Mokslas apie tai, kaip veikia mūsų protas, vadinamas metakognicija. Medicinos srityje vieni pirmųjų šią temą nagrinėjo psichologai Danielis Kahnemanas ir Amos Tversky, prieš 30 metų parodę, kad ignoruojama apie 15 proc. skundų. Jie išskyrė tris pagrindinius proto mums spendžiamus spąstus.
Pirmuosius spąstus jie pavadino „inkaru“. Tai yra tada, kai gydytojas tiesiog „užsiciklina“ ties pirma išgirsta informacija ir greitai iš to padaro išvadas. Dažnai tai gali būti teisinga. Tačiau kai kuriais atvejais tai gali sukelti katastrofą. Tarkime, gydytoją iškviečia į priėmimo skyrių. Jam pranešama, kad atvyko pacientas, kuriam labai skauda krūtinę. Jis paprašo elektrokardiogramos. Ten – įspūdingi pokyčiai, primenantys miokardo infarktą. Diagnozė aiški. Gydytojas jau nori tirpdyti krešulį, tačiau staiga atsimena savo mokytojų patarimus, jog svarbiausia gerai išklausyti paciento skundus ir gerai apžiūrėti. Tam nereikia jokių technologijų. O pacientas sako: „Daktare, man kai pradėjo durti, tai lyg peiliu nuo krūtinkaulio kiaurai stuburo link.“ Taigi keista, infarktui būdingesnis spaudžiančio pobūdžio skausmas… O gal tai aortos plyšimas… Kaip tai patvirtinti? Tada gydytojas paklauso širdį ir išgirsta ūžesį. Įtarimų, kad gali būti plyšusi aorta, daugėja. Tada pasitelkiamos šiuolaikinės technologijos (greitai atliekamas kompiuterinės tomografijos tyrimas) ir įtarimai pasitvirtina – plyšusi aorta, kraujas patekęs į širdiplėvės ertmę. Įsivaizduokime, jei būtų tirpdomas krešulys, kai ten buvo plyšimas ir kraujuojama… Tuomet galutinę diagnozę būtų pasakęs patologas.
Tada gydytojas pasakoja jaunesniesiems gydytojams – rezidentams, pristatydamas šį atvejį: „Kai kuriais atvejais, kai plyšimas būna arti širdies arterijos, elektrokardiogramoje gali atsirasti pakitimų, būdingų miokardo infarktui. Tada itin svarbu nuo pat pradžių labai gerai išklausyti paciento nusiskundimų, gerai jį apžiūrėti. Tik tokiu atveju galima išvengti lemtingos klaidos.“
Kitas proto spąstų mechanizmas vadinamas „prieinamumu“ – tai yra tada, kai iš atminties archyvo mes ištraukiame naują arba labai įsimintiną informaciją. Tarkime, gydytojas neseniai budėjo, ir visą parą į ligoninę vis vežė pacientus, ištiktus miokardo infarkto. Po kelių dienų gydytojas vėl budi. Greitoji medicinos pagalba atveža pacientą, turintį panašių požymių į infarktą, bet gydytojas neatkreipia dėmesio į mažas smulkmenas (subtilius elektrokardiogramos požymius, nedidelį karščiavimą, skausmo pobūdį) ir pacientą gydo nuo miokardo infarkto. Tačiau tam pacientui galėjo būti paprasčiausias perikarditas (širdiplėvės uždegimas), kurio gydymui būtų užtekę priešuždegiminių vaistų.
Treti proto spąstai vadinami terminu „priskyrimas“, kai tam tikrus požymius mes priskiriame tam tikriems socialiniams ar kultūriniams stereotipams. Dr. Jerome Groopmanas apie tai rašo straipsnyje „While knowledge and understanding are necessary for wisdom, they are not sufficient“. Tarkime, jūsų priėmimo metu pro duris įeina jūreivis apšepusia barzda, kuriam jūs nustatote kepenų padidėjimą. Kepenų cirozė dėl alkoholio vartojimo – tokia pirmoji diagnozė. Jūreivis to neneigia, bet gydytojas neįsigilina, kad jūreivis alkoholio vartoja labai nedaug. O priežasčių, dėl ko padidėja kepenys, gali būti daug ir kitų.
Kai esame pavargę ar sukamės it voverės, neturėdami laiko pagalvoti, patekti į mūsų pačių spendžiamus spąstus yra daug paprasčiau. Nors čia aprašyti spąstai, į kuriuos gali patekti gydytojai, į tokius pačius spąstus gali patekti kiekvienos specialybės atstovai… Ir ne tik. Tokie spąstai mums gali būti paspęsti įvairiose gyvenimiškose situacijose, ypač, kai mes pagal egzistuojančius mąstymo trafaretus vertiname kitus žmones.
Šaltinis: Bernardinai.lt
Susiją puslapiai:
